- ženinti
- מẽninti (-yti DrskŽ), -ina, -ino žr. ženyti: 1. O itie jauni nieko nežino, kad bočiai juos žẽnina ZtŽ. Žẽnytų [sūnų], ale ką paimsi: vyrų yr, mergų nėr Sn. Mes da nežẽninom jo – namuose buvo gi jo dar seseris ir berniukas Rūd. Oi tėvuli tėvužėli, žẽnyk mane, sūnaitėlį DrskD196. ║ tekinti: Jau devyniolkos metų žẽnino DrskŽ. 2. refl. Ndz, Dg Jei jis antrąroz žẽnytųs, tai aš ir iš kapų ateitau! Pv. Kap žẽninos, tai pusvalakį žemės turėjo Rūd. O jau jis nori žẽnyties, ba vadžiojas ir vadžiojas mergas Lp. Mes trys broliai buvom ir be bobų buvom, nežẽninomės ZtŽ. \ ženinti; apženinti; atsiženinti; išženinti; pasiženinti; susiženinti
Dictionary of the Lithuanian Language.